Muzika
Ilgametis mūsų muzikos apžvalgininkas grįžta iš tolimosios Japonijos ir serviruoja tris tolimuosiuose rytuose atrastus perlus.
Žinokite, visą patį baisiausią lietuviško lapkričio pilkumą būsiu praleidęs, tad visas lapkričio mėnesio apžvalgas dedikuosiu savo gyvenimo kelionei. Šį mėnesį keliavau į savo svajonių šalį – Japoniją, – kurioje aplankiau visus svarbiausius muziejus, sušliurpiau turbūt visus Japonijos ramenus, bet tikrai nepamiršau ir muzikos. Aplankyta ne viena plokštelių parduotuvė ir keletas koncertų bei vakarėlių. Taip pat susirinkau ir nemažai vietinės muzikos, deja, dauguma plokštelių nėra SPOTIFY platformoje. Taigi, šią apžvalgą skiriu Azijos (ir ne tik) šalių atlikėjams bei naujausiems darbams. Tad be pavydo scenų, ir aš jus bent trumpam nuskraidinsiu į tekančios saulės šalį.
01
Howie Lie - At The Drolma Wesel-Ling Monastery
Mais Um Records
Į Japoniją nukeliauti svajojau jau labai seniai ir, sukaupęs pakankamai santaupų bei pirmą kartą gyvenime pasiėmęs man priklausančias atostogas, išvykau trims savaitėms aplankyti svajonių šalies. Manau, trys savaitės yra pakankamai laiko bent šiek tiek susipažinti su šia tekančios saulės šalimi. Per šį laiką aplankiau Kyoto, Osaką, Naošimą ir, aišku, Tokiją.
Lapkričio mėnesį pasirinkau neatsitiktinai. Aišku, viena iš priežasčių buvo tiesiog pabėgti nuo paties liūdniausio mėnesio Lietuvoje. Japonijoje dabar yra pats gražiausias metų laikas: pakankamai šilta, vidutinė dienos temperatūra yra septyniolika laipsnių – puikus oras intensyvioms kelionėms. Tokia bobų vasara ant steroidų, kai medžiai nusidažo gražiausiomis spalvomis.
Visgi nesiruošiau šiai kelionei tiek daug, kiek galbūt reikėtų. Likus savaitei iki kelionės pradėjau dėliotis maršrutus, kur ir kaip keliausime. Klausiau draugų rekomendacijų, nors atvirai pasakysiu, kad geriausiai viska galima sužinoti iš socialinių tinkle. Instagrame pilna video su rekomendacijomis, ką verta pamatyti ir kur yra karščiausi taškai. Nors Japonija yra panaši į mūsiškę, bet ir viskas kitaip ir, nebijosiu pasakyti, kad viskas yra čia kur kas geriau.
Tikrai galėčiau čia likti ir gyventi. Turėdamas laisvą minutę vis patikrindavau darbo rinką ir nekilnojamojo turto kainas. Aišku, kaip sakoma: žolė visada žalesnė pas kaimynus, bet ir jie turi čia savo problemų: žemės drebėjimai ar karts nuo karto pasirodanti Godzila. Bet, tmetus visas šitas smulkmenas, atrodo, čia gyventi būtų gera.
Aišku, mums bulvianosiams (taip vietiniai vadina turistus) reikėtų nemažai laiko adaptuotis ir išmokti japonų kalbą, nes kol kas jiems anglų kalba nelabai įdomi. O kam ji reikalinga, jeigu viskas visur parašyta japoniškai ir būdamas vietinis net neketini palikti šio nuostabaus salyno?
Pirmą dieną, nusileidus ir pradėjus klaidžioti po Tokijo rajonus, tikrai ne vieną akimirką pasijutau kaip filme LOST IN TRANSLATION. Šis jausmas palaipsniui mažėjo, bet iki galo taip ir nepaleido. Beje, vykstantiems į Japoniją tikrai rekomenduoju pažiūrėti šį filmą, man tai turbūt vienas įspūdingiausių filmų apskritai.
Bet visgi čia ne Orijaus kelionės ir laikas pakalbėti apie muziką. Japonijoje aplankiau tik dvi plokštelių parduotuves, viena iš jų buvo NEWTONE RECORDS Osakoje. Nedidelė, bet labai jauki plokštelių parduotuvė, kuri turi nemažai Azijos žemyno alternatyvios muzikos. Tad pirmoji į mano rankas patekusi plokštelė – Kinijos atlikėjo Howie Lee albumas DROLMA WESEL-LING MONASTERY.
Turiu pridurti, kad šis albumas skaitmeniniu formatu buvo išleistas jau balandį, bet plokštelė išvydo šviesą tik lapkritį. Įrašytas per dvi savaites šiaurės rytų Tibeto kalnų vienuolyne. Pekine gyvenantis daugiadisciplinis menininkas Howie Lee sujungia Tibeto Vadžrajanos budistinį dainavimą su mutuojančiais hiperritmais. Atlikėjas sujungia elektroninės muzikos, gilios meditacijos ir giedojimo paraleles, kad pristatytų aštuonias rekonstruotas Vadžrajanos mantras. Lee šiame albume sujungia praeitį, dabartį ir ateitį.
Albumas man primena keletą ankstyvųjų leidybinės kompanijos Knekelhuis leidinių, tarp jų ir lietuvio Patricia Kokett darbus. Aišku, šis albumas labiau orientuotas būtent į Kinijos industriją ir jos muzikinius polius. Man asmeniškai labai patinka atlikėjų muzikiniai viražai, kurie susiję su dvasiniu pasauliu ir šaknų prikėlimui naujam gyvenimui. Puikus atlikėjas ir jo visas muzikinis matymas. Manau, tai tikrai ne paskutinis šio atlikėjo darbas, kurį dar išgirsime.
02
Nala Sinephro - Endlessness
Warp Records
Jau minėjau, kad Japonija yra kitas pasaulis ir aš ten pasijutau kaip filme LOST IN TRANSLATION. Turbūt daugeliui įdomu sužinoti ne tik apie muziką, bet ir kiek
viskas kainuoja. Tai kokios tos kainos didžiausiame pasaulio mieste ir aplink jį? Iš esmės Japonijoje visko tiek daug, kad, tarkim, pavalgyti gali turėdamas du eurus kišenėje, jei renkiesi mėgautis SEVEN ELEVEN prekybos tinklo kepta vištiena. Bet gali ir suvalgyti wagyu jautienos kepsnį už beveik tūkstantį Eurų. Kaip sakoma, viskas priklauso nuo tavo norų.
Bet koks gi esminis skirtumas tarp japonų ir mūsų? Viskas, prie ko jie prisiliečia, tampa auksu. Japoniškus viskius, garso aparatūrą, rūbus, akinius ir begalę kitų dalykų japonai tiesiog daro ne labai gerai, bet daro geriausiai. Net italai, kurie taip pasipūtę didžiuojasi savo picomis, rūko kamputy, nes šiuo metu, mano manymu, japonai jas kepa geriau. Ir tai yra visiška tiesa - įsitikinau šiuo nonsensu ir pats.
Ir formulė čia paprasta: jeigu ko nors imiesi, daryk tai su meile ir su didžiuliu susikaupimu. Teko lankytis ne vienoje maisto gaminimo įstaigoje ir stebėti, kaip ten dirba virtuvės šefai. Virtuvėje absoliuti tyla ir susikaupimas. Tikrai nesu matęs, kad man kas nors taip kruopščiai darytų picą. Atrodė, kad vyksta kokia sudėtinga operacija, o šefas lyg chirurgas pjausto ir dėlioja šoninę ant mano picos. Rezultatas – vienos skaniausių picų, kurias valgiau. O valgiau daug!
Grįžtu prie kainos ir kokybės santykio… Aš tikrai nesuprantu, kaip čia, Japonijoje, viskas vyksta ir kaip žmonės iš to gali išgyventi. Dvi dienas iš eilės lankėmės Michelin gido įvertintuose restoranuose, vienas iš jų turėjo net žvaigždę. Restoranėliai, kuriuose telpa ne daugiau nei dešimt žmonių, ruošia rameno sriubas, kuriu kaina nuo 6 iki 8 Eurų, o jų skonis receptorius nuskraidina nuo žemės iki dangaus.
Net nepradėsiu kalbėti apie tai, ką ir už kiek mes gauname Lietuvoje. Po šitos kelionės aš labai abejoju, ar dar lankysiuosi kokiose nors maitinimo įstaigose, ypač vaidinančiose pretenzingas, kur už tą patį rameną sumokėtum keturiolika ar daugiau eurų ir gautum paplavų sriubą. Aišku, Japonijoje pilna vietų, kuriose pavalgysi vidutiniškai ar net prastai, bet vėlgi kainos – kokybės santykis bus visai kitas.
Bet grįžkime nuo maisto temos prie muzikos, nors man šios temos yra labai artimos ir visiškai susipynusios. Antrasis albumas, kurį nusipirkau, tai buvo Anos Sinephro albumas ENDLESSNESS, kurį išleido legendinė britų leidybinė kompanija WARP. Šį albumą įsigijau taip pat legendinėje Tokijo vietoje – Šibujos rajono vidury įsikūrusioje TOWER RECORDS SHOP. Tai turbūt didžiausia įrašų parduotuvė visoje Japonijoje ir ne tik.
Grįžtant prie atlikėjos, tai yra jos antrasis albumas, išleistas šioje įrašų kompanijoje. Albumą sudaro dešimt kūrinių, kuriuos ji įrašė kartu savo bičiuliais iš džiazo kolektyvo STEAM DOWN, kuriam atlikėja ir pati priklauso. Visų pirma, kalbant apie naujausią atlikėjos darbą ENDLESSNESS, reikia pasakyti, kad ji, Nala, naudojasi puikiu receptu, sukurtu pirmajame albume SPACE 1.8. Kam ką nors taisyti, jei jis nesugedęs, tiesa?
Nors dalis manęs be galo nori atlikėjų mutacijų ir didelio progreso, bet turbūt tik pats sau keliu kažkokius lūkesčius, nes atlikėjos albumas ENDLESSNESS nėra tiesiog kažkas, ką galėtume vadinti puikiu recepto pakartojimu. Tai gerokai daugiau. Jame atsižvelgiama į viską, kas buvo teisinga pirmajame jos albume, ir kažkaip stebuklingai randamas būdas visa tai perkelti į dar aukštesnį lygmenį.
Tai – albumas, kuriam būdinga tam tikra struktūra, kai visos dainos susilieja į vieną svaiginančią, darnią visumą, todėl albumas nėra tiesiog dainų rinkinys, bet labiau kaip didžiulė monolitinė garso skulptūra, kuri nuolat keičiasi. Be to, jis driekiasi skirtingose muzikos teritorijose: džiazo, elektronikos ir šiuolaikinės klasikinės muzikos...
Tai – darbas, kuriame pilna sodrių tekstūrų, malonių garsų, kurie galiausiai susilieja kaip albumo garso peizažas. Palyginimui sakyčiau, kad ENDLESSNESS gyvena erdvėje su FLOATING POINTS ir Pharoah Sanders bei Londono simfoninio orkestro sukurtu albumu PROMISES. O tai jau yra labai stiprus pareiškimas. Tikiu, kad ši atlikėja yra tarpdisciplininės muzikos ateitis. Visiems rekomenduoju ją pasekti.
03
Sasaki Hiroaki - Covid 2020
Youtsume music
Yra tokia įrašų kompanija iš Jungtinių Amerikos Valstijų ITALIANS DO IT BETTER. Išvertus į lietuvių kalbą reiškia italai daro geriau. Bet po šios kelionės šį posakį norėčiau pakeisti į „japanese do it better“. Nors iš tikrųjų aš vis dar neišsižadu savo tezės, kad mes, lietuviai, turime nemažai panašumų su šia tauta, tik gal mums ties kai kuriais klausimais reikėtų daugiau padirbėti.
Kuo gi mes panašūs į japonus? Mes, kaip ir japonai, esame pakankamai intravertiški žmonės. Aišku, yra begalė išimčių, bet visgi mes, kaip ir jie, lenkiam savo nugaras, tai yra sunkiai dirbam, na, o tada visą sukauptą nuovargį ir vienatvę paskandinam tauriuosiuose gėrimuose. Pas juos metro ar restoranuose beveik niekas nebendrauja, pas mus iš esmės viskas tas pats. Jeigu atkreipsite dėmesį, pas mus ir per vestuves ar kitas didžiąsias šventes veiksmas prasideda tik po kelių bokalų, iki tol nejauki tyla ir kalbos apie orą.
Ko mums reikėtų pasimokyti iš japonų? Tai taisyklių laikymosi. Suprantu, kad kartais atrodo, jog mes, lietuviai, gyvename paralelinėje visatoje ir mūsų įstatymai bei tvarka mažu mažiausiai juokingi. Bet mes šiokie tokie barbarai ir nesvarbu, ar taisyklė gera ar bloga, bet jeigu ji mums netinka, mes jos ir nesilaikome – neturime kažkokio kolektyvinio supratimo.
Tarkim, Japonijos miestuose rūkoma tik tam tikrose vietose, visur kitur draudžiama. Pagal įstatymus panašiai yra ir pas mus, bet ar mes visi laikomės šios taisyklės? Deja, ne, nesilaikau ir aš, o japonai laikosi šios taisyklės ir tai sukuria kolektyvinį supratimą. Kol mes to neišmoksime, toliau atrodysime kaip buvusio sovietinio bloko valstybė su beprotiškomis kainomis, neturintys kolektyvinio supratimo…
Na, bet gana čia tų išvedžiojimų, grįžkime prie muzikos. Paskutinis darbas, kurį norėčiau pristatyti, tai japonų atlikėjo Sasaki Hiroaki plokštelė, kurią išleido leidybinė kompanija YOUTSUME RECORDS. Turiu prisipažinti, nei apie šį atlikėją, nei apie įrašų kompaniją nesu nieko girdėjęs. Bet, manau, šį plokštelė galėtų būti puiki pažinties pradžia su vietine underground house scena, kurią japonai turi tikrai nemažą.
Plokštelę sudaro trys kūriniai. Pirmasis kūrinys - I SAY (PART 2) – yra svajingas ir gilus, toks didmiesčio deep house skambesys, kur niekada nenustoja virti gyvenimas, o naktį miestas pilnas šviesų. Visiškai klasikinis kūrinys, kuris galbūt paskęstą šio žanro kūrinių jūroje, bet manau, kad tokių kūrinių esmė ir yra užpildyti muzikos jūros plotus.
Tik nesupraskite manęs klaidingai - šis kūrinys tikrai geras, tiesiog jis nebus tas kūrinys, kurį įsiminsite, geriausiu atveju atpažinsite jį savo mylimo didžėjaus sete. Antrasis kūrinys IMPROVISATION su savo boso linijomis nardina dar giliau, tai yra puikus vadovėlinis minimal house pavyzdys, minutė po minutės savo monotoniškumu siunčiantis į transo būseną. Kad aiškiau būtų, įsivaizduokite: jūsų mėgstamo naktinio klubo X, 00:35 minutės didžėjus įjungia kūrinį, po kurio visa klubo atmosfera iš įžangos pereiną į kita lygi. Na, tikiuosi, supratote.
Paskutinis kūrinys TRAP yra šviesiausias iš visos trijulės - puikus likusių kūrinių papildymas. Nors visi kūriniai yra pakankamai minimalistiniai, tačiau jie turi labai daug gyvybės – tiek minoro, tiek mažoro. Puiki plokštelė, kuri tikrai bus ne kartą išgrota šokių aikštelėje.